Damn damn damn, tokia gera daina, taip super atspindi mano gyvenimą...
Na gerai, atspindėjo. Dabar viskas daug geriau. Dabar aš visad žinau kur jis yra, su kuo jis yra ir ką jis daro. Nebepavydžiu jokiom blondinėms jo dėmesio, nes pagaliau supratau tai, ką turėjau suprasti jau labai seniai (ech, būčiau daug ramiau miegojus) - vienintelė, kurią jis myli, esu aš. Ir po galais, tai toks tobulas jausmas!
Ir net jei jis kada padaro ką nors, kitų manymu, neatleistino, aš jam atleidžiu. Nes visada žinau, kad gali būti ir blogiau. Kad ir kaip jis kartais susimauna, aš jį suprantu ir palaikau. Nenoriu prisidėti prie jo kančių, nes žinau, kaip jis pats graužiasi dėl savo klaidų.
Žinot ką? Aš jį myliu. Matyt, tai akivaizdu, bet tai daugiau, nei ta matoma meilė. Bučiniai, apsikabinimai, glamonės, kūniški malonumai, komplimentai, meilės kupini žvilgsniai... Jie nenusako mano jausmų jam. Daug svarbiau yra tai, kad aš jį suprantu. Aš jį palaikau. Aš jam atleidžiu viską. Aš jam padedu eiti per gyvenimą... Seniau manydavau "oh, kokia aš gera, kaip aš jį mylliu ir juo rūpinuos.. Bet ką gaunu mainais? kalnus ašarų ir kančių". O dabar supratau, kad žiauriai klydau.
Jis mane myli ne ką mažiau, nei aš jį. Jis visada leidžia man išsiverkti ant jo peties. Visada apkabina neprašomas. Pabučiuoja taip, kaip niekas kitas to nedaro, sukeldamas manyje begalinę aistrą. Rūpinasi manimi 24/7. Jaudinasi, jei jo nėra šalia. Bara mane kai to reikia, ir daug veiksmingiau nei tėvai. Negali sau atleisti, mane įskaudinęs. Ir niekada niekada nepamiršta man, kvailai, priminti, kaip jis mane myli. Nes kartais aš apanku ir to nebematau.
Myliu jį. Myliu gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą