Jaučiuos žiauriai keistai, lyg iš naujo gimusi, užsinorėjau rašyti, nelabai svarbu ką, svarbu kad galėčiau išsikrauti, oooh, kaip aš to pasiilgau!
Vėl kasdien (na, bent maždaug, tikiuosi) atiduosiu kažkam dalelę savęs. Neįsivaizduoju, kas tai skaito, neįsivaizduoju, kam tai rūpi, bet goddamnit, aš tai darau tik dėl savęs, ne dėl kitų.
Bet jei kažkas rimtai skaito, I'm happy for that. Žinoma, šitas mano blogas nesusilaukia tiek dėmesio, kiek 25 valandos, tačiau rašydama šį blogą.. aš galiu būti savimi. Ir dabar aš tikrai esu aš, nors kažkada gal ir sakiau kitaip.
Tai čia va toks va mano įžanginis žodis, tuoj pradės lietis didžiausios mano paslaptys (not, niekas nieko nesužinos) ir svajonės (galbūt, galbūt).
Pasakosiu daug visko visko, bet ne tam, kad geriau pažintumėt mane.
Aš noriu geriau pažinti save.
Au revoir,
Živilė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą