♥

Kažkam trūko nuotraukų mano bloge.

Galvojau kažką dar gero parašyt, bet gal tiek to. Tegul jos kalba už save.

O dabar laukiu laukiu laukiu laukiu savo gimtadienio ir naujų foto su liūtu. Žiemą. 

Žiema romantiškiausias metų laikas. Ir žiemą aš jį myliu dar labiau.

Ir truputį kadieniškesnė foto, iš mūsų nuostabios nuostabios nuostabios nakties.

Tą naktį (savatgalį) su draugais chillinom mano sode. Ir tai buvo vienas nuostabiausių ir linksmiausių mano vasaros vakarų. Mes kepėm šašlykus, rūkėm kaljaną, girtuokliavom, maudėmės kažkokiam privačiam kažkieno tvenkiny su drabužiais, žaidėm keistus žaidimus, šnekėjom ir tiesiog... gyvenom ta minute. Thank you, guys!

 

Liūtux ir katux 

MES

It's hard to talk to anyone else

 Visų pirma - jungiam šitą!

Atsimenu, kaip vakar, kai viena mergina matydama mano santykius su liūtuku priėjo ir pašnibždėjo į ausį:
Su juo laiminga nebūsi, mesk jį.
Bet praėjo hm... gal pusė metų ir aš jo nemečiau. Nesuprantu išvis tokio pasakymo "mesti". Kaip galima mesti žmogų, kurį myli? Lyg kokį žaislą, kuris atsibodo?
Įdomiausia tai, kad šituos žodžius man pasakė mergina, kuri už mane bent penkiais metais vyresnė. Ir liūtuką pažįsta ilgiau už mane.
Ir nežinau kodėl, bet šiandien visą vakarą šitie žodžiai man sukasi galvoje.
Bet aš to nedarysiu, nes aš laiminga, po galais!
Ar tikrai?

Arba kiti žodžiai. Pasakyti draugo.
Tiksliau pokalbis. Privertęs susimąstyti.
Niekada gyvenime neleisk, kad vaikinas tau būtų svarbesnis už draugus.
Kodėl?
Na tarkim, kaip manai, jam svarbesni draugai, ar tu?
Na... manau,kad aš.
O tu gerai pagalvok.
Nu ok, draugai... 
Va, matai? Suprask, tu niekada nebūsi jam pirma. Niekada nebūsi svarbiausia. Negali leisti, kad jis tau taptų tokiu. Žinai, tas posakis. Meilė ateina ir išeina. Draugai lieka.

Nu nekenčiu taip teisingai šnekančių žmonių (kalbu ne apie merginą, apie draugą).
O dabar tai tokia keistai sušikta nuotaika. Ta, kurią aš vadindavau nuostabiausiaja, mane pavedė. Rimtai!
Likus dviem savaitėm iki mūsų bendrai rengiamo gimtadienio vakarėlio, ji pareiškia, kad nebedarys nieko. O jau tiek padarėm! Net užstatą už butą palikom.
Ir ŠŪDAS! Nebežinau,ką daryt, iš kur gaut pinigų, ką daryt su drauge.
Ir dabar kiti žodžiai iškyla mano atminty, jau mamos sakyti:
Živile, ką aš daugiau galiu pasakyti? Atidžiau rinkis draugus. Visada gi nudegi.

Labanakt.

Pė. Es. nu nebegaliu rašyt pagal planą, kai taip reikia išsilieti!!! Velniop jį. 

PENKTADIENIS

Mano jausmai ir išgyvenimai. Hm, ok, dabar rašysiu viską, kas ant širdies tupi.
Apturėjau beprotiškai fantastišką dieną, pasijaučiau iš naujo įsimylėjus savo liūtuką ir net nežinau, kokia to priežastis.
Ir šiandien - 2012.01.20. - lygiai devyni mėnesiai nuo mūsų pirmojo bučinio. Nuo šio įvykio mes skaičiuojam ir savo draugystės pradžią (nes nei vienas nesiūlė "draugauti", tai net nėra reikalinga).
O 2011m balandžio 20 dieną (tiksliau - vakarą). Tas bučinys buvo vienas geriausių mano gyvenime. Na, jis buvo geriausiais iki to karto, kai aš savo liūtuko paprašiau pabučiuoti mane taip, kaip pirmąjį kartą. Ir jam tai pavyko dar geriau, nei prieš tai.
Ech, jo bučiniai nepakartojami. Beprotiškai fantastiški. kad ir kas tai bebūtų, bučkis į skruostą, į kaktą, ar į lūpas, aistringas bučinys, ar švelnios jo lūpų glamonės.
Bet aš nenoriu to patarinėt, ne per daug užsisvajosiu ir pasiilgsiu jo dar labiau, nei esu pasiilgusi dabar.

Šiandien pirmą kartą kepiau keksiukus ir šiandien pirmą kartą po gan ilgo laiko mano nuotaika buvo super! Šokau virtuvėje pagal 80's muziką, maišiau tešlą ir vis galvojau apie liūtuką ir apie tai, kaip nuostabiai mes praleisim rytojau dieną/vakarą/naktį kartu.

O dabar po šokių pokių virtuvėj, mano akys išdžiuvo kaip sacharos dykuma, o nugarą skauda kaip devyniasdešimtmetei močiutei. + nuostabiausioji nori pool'ą palošt.
Tai baigsiu savo įrašą daina, kuri dabar skamba mano galvoje.

LABANAKT.

Daina už ketvirtadienį

Na, draugai. 

Jei įmanoma iš naujo įsimylėti žmogų, dėl kurio esi pametęs galvą jau daugiau, nei devynis mėnesius, tada tai įvyko.

Puiki daina, dar geresnis klipas, išsvis viskas tobula, o aš skraidau.

 

 Neturiu daugiau ką pasakyti, šia tema. Tokios muzikos reikia klausyti, mėgautis, o svarbiausia - jausti.

Gero klausymo :)

***********************************************************

Trečiadienį švenčiau draugės gimtadienį, todėl nieko negaliu parašyti įkvėpta psichologijos paskaitos, nes joje nebuvau.

Galėjau kakžką parašyti nebent įkvėpta šampano, ilgų pokalbių su nuostabiausiaja, šokių dviese, lyg nieko aplink nebūtų, juoko pro ašaras ir iš naujo atgimusios draugystės!

CHEERS.

Už antradienį

Atsiprašau, nespėjau pildyt blog'o nei antradienį, nei trečiadienį! Bet atsigriebsiu dabar :)

Antradieniais turėčiau rašyt kažką apie save ir savo kasdienybę. Ok, tik šį kartą aš nerašysiu nieko naujo. Parašysiu tai, ką kai kurie, matyt, jau skaitė mano senajame blog'e.

Taigi...

Labas. Aš esu Živilė.
Gimiau naktį iš vasario 4 į vasario 5.
2 h 20 minučių.
Gyvenau labai įdomų gyvenimą (ir tebegyvenu).
Dar būdama maža krėsdavau įvairiausias išdaigas.
Lupdavau rozetes iš sienų, valgydavau saldainius tiesiog parduotuvėse, dažnai pasiklysdavau, krisdavau ir vėl keldavausi, ekspermentavau su maistu (iki šiol labai mėgstu valgyti bulvytes fri su ledais) ir visada juokdavausi.
Linksmas vaikas buvau.
O dabar noriu papasakoti dalykus, kurių net tikrai mane pažįstantys žmonės, matyt, nežino.
1. Dažnai lunatikuoju. Miegodama galiu atskleisti didžiausias savo paslaptis ir matyt net kalnus nuversti.
2. Esu išranki maistui. Nevalgau beveik jokių padažų, bet dievinu įvairius prieskonius. Nemėgstu žuvies, bet valgau kitas jūros gėrybes. Kai valgau mėsą, mane graužia sąžinė. Neįsivaizduoju kodėl. Todėl valgau jos labai mažai, tik tada, kada jaučiu, kad jau tikrai reikia. Dievinu daržoves. žalias, virtas, keptas, bet tik ne marinuotas.
3. Tikiu horoskopais. Išvis, mane traukia visas tas kosmosas, žvaigždės ir panašiai. Mane traukia dangus, paukščiai, viskas. Viskas, kas yra aukščiau mūsų.
4. Dauguma žmonių mano, kad būtent mes valdom pasaulį (na, nekalbu apie tikėjimą Dievu, bet po jo mes jaučiamės aukščiausios būtybės). O aš manau, kad kai kurie gyvūnai, jei tik turėtų galimybę kalbėti, užvaldytų pasaulį. Rimtai. Juk mūsų augintiniai mus supranta. Šunys, katės ir panašiai. jie jaučia. O mes niekad nesuprasim jų.
5. Dažnai meluodavau. Tai lyg liga kurį laiką buvo. Bet dabar aš pasikeičiau. Pati sau pasižadėjau daugiau nemeluoti. Kol kas puikiai sekasi. Nuo naujųjų metų nė karto neprigavau savęs meluojant (tas šventas šventas melas nesiskaito).
6. Turiu didelę didelę svajonę, tapti paukščiu. Kartais žiūrėdama į paukščius jaučiu kažkokį neapsakomą jausmą. Lyg būčiau jiems labai artima. Dažnai sapnuoju, kad skrendu. tiesiog jaučiu tą tuštumą po savimi, žemės trauką ir lengvumą.
7. Turiu blogą įprotį - kramtau nagus. Kai atrodo, kad jo atsikratau, jis smogia man su kaupu. (Beje, nagus kramtau ne savo. Ir ne rankų :DD)
8. Aš dažnai verkiu. Dažnai tiesiog žiūriu į naktį ir ašaros kaupiasi akyse. nes supranti, kiek visko praėjo ir kiek daug dar bus. Ir tada laikas sustoja.
9. kai niekas nemato, valgau daug šokolado. Savo kambary net mažą slėptuvėlę jam turiu. Valgau viena ir niekam neduodu (muhahahahaha).
10. Dažnai turiu daug daug minčių, bet negaliu jų perteikti žodžiais. Tada tiesiog tyliu.
11. Man labai patinka klausytis. Aš visada išklausau, jei reikia, patariu. žinau, kaip gera, kai žmogus nuoširdžiai išklauso.
12. Mane traukia liežuviai :D Tai turbūt pats keisčiausias mano bruožas, bet kai vaikinas taip šelmiškai iškiša liežuvį, aš išsilydau :D
13. Turbūt niekas nežinojo, bet iš tiesų aš esu vyras.
14. Dabar visi žino, kad aš ką tik sulaužiau savo pažadą nemeluoti. Nors, aš tiesiog mėgstu juokauti.
***
VANDENIS.
Tipiška hipė. Turi gigabaitus draugų tarp vyriškosios lyties atstovų ir tuoj tave pames, jei uždrausi su jais bendrauti. Jai nusispjauti į pinigus ir tavo įvaizdį, taip kad gali per daug nesistengti. Vis dėlto geriau būtų, kad tavasis intelekto koeficientas viršytų visiško kretino lygį. Dievina laisvę ir nenori stipriai prisirišti prie vieno žmogaus. Seksas ją domina vidutiniškai. Kartais jai pakrinka protas Tada ji gali išdarinėti toookius dalykus… Tada ją geriausia ir kabinti. Lovoje garbinga, bet retai mylėdamasi visiškai pasitenkina. 

KAS.YRA.LAIMĖ?..

Kas yra laimė?
Vienam laimė - geras pažymys. Kitam - močiutės pagaminti blynai, saulėtas rytas, ar galimybė pamiegoti iki pietų.
Kiekvienas džiaugiamės dėl skirtingų dalykų.
Kiekvienas bent kartą gyvenime turime galimybę pagauti tą tikrąją laimės paukštę.
Vieni griebia už uodegos, kitus ji pati griebia nagais, o laimingiausi sugeba ją valdyti ir skrenda ant jos nugaros.
Per gyvenimą geriausia žengti su šypsena. Nes kaip Tu žiūrėsi į pasaulį, taip jis žiūrės į Tave.
Kaip kartą Viljamas Tekerėjus pasakė - „Pasaulis - tai veidrodis, kuris kiekvienam žmogui rodo jo paties veidą. Susirauk prieš jį, ir jis savo ruožtu niūriai pažvelgs į tave. Juokis iš jo ir su juo, ir jis bus linksmas, malonus tavo draugas.“
Šie žodžiai įstrigo man giliai atminty. Pradėjau gaudyti savo paukštę, pradėjau šypsotis pasauliui ir pajutau jo atsaką man.
***
Tai kas yra toji laimė? Kaip tai pajusti?
Kai atsibundi su šypsena veide ir visai negalvoji apie tai, kokia sunki diena Tavęs laukia - tai jau galima vadinti laime.
Kai pasitinki ir palydi saulę, kai matai jos grožį ir didybę, kai ji visa atsiskleidžia Tau, nejau tai nėra laimė?
Kai Tavo slapta simpatija parodo Tau daugiau dėmesio, kai nuramini verkiantį vaiką, kai praeivis tau nusišypso, o draugas ištiesia pagalbos ranką, nejau TAI nėra laimė?
Visi džiaugiamės dėl skirtingų dalykų, bet visi jaučiame tą patį.
Tą malonią šilumą, kuri užlieja visą kūną. Tą šypseną iki ausų ir vidinį gėrį. Tą norą, kad visi žinotų, kaip gerai Tu dabar jautiesi. Tą norą, kad ir kiti džiaugtųsi.
Kai nori tiesiog rėkte rėkti "Man gera!"...
Tai galime vadinti laime, tiesa?

Įrašas, kurį parašiau lygiai prieš metus, 2011.01.16.
Neslėpsiu, dabar skaitydama jį aš net apsiverkiau. Dabar jaučiuosi kažkokia prislėgta, rodos, pasaulis sukasi nuo manęs. Mano pasaulis. O dabar mano pasaulio centras - vienas žmogus, apie kurį prieš metus dar ne tiek daug ir žinojau. Na kaip, žinojau, pažinojau ir bendravau, bet nemaniau, kad lygiai po metų verksiu galvodama apie jį. Apie jo meilę man ir mano meilę jam.
Keista, prieš metus buvau daug protingesnė. Gebėjau į viską žvelgti su šypsena. Buvau tikra optimistė. Žinoma, vis dar esu tokia. Tik dabar dažniau verkšlenu dėl visko, pavyduliauju visiems ir šiaip esu pikta ragana, kuri nenusipelnė meilės ir kitų supratimo. Noriu būti laimingesnė. Jau kelintas žmogus manęs paklausė, ko norėsiu dovanų gimtadieniui, o aš atsakiau, kad noriu laimės ir meilės. Tada manęs vėl klausia "O tai ko tau trūksta?", betaš vis laikausi savo "Laimės ir meilės". Ir tikrai, ko daugiau reikia? Nieko!
Reikia man vėl išmokti pagauti tą laimės paukštę, kurią gaudžiau prieš metus. Tada man sekėsi daug geriau. Buvau jaunesnė ir naivesnė. Rimtai. Kad ir kaip juokingai tai skamba, bet per pastaruosius metus tiek daug visko nutiko, mano gyvenimas taip smarkiai pasikeitė! Kartais susimąstau, kada aš buvau laimingesnė, prieš metus, ar dabar. Pasirodo, nei tada, nei tada. Prieš metus kankinausi, nes nemylėjau savo vaikino taip, kaip jis norėjo, kad aš jį mylėčiau. Dabar kankinuosi kad myliu savo dabartinį vaikiną per daug.
Ir vėl fuckin' ašaros rieda mano fuckin' skruostais.

I have a plan

Nusprendžiau iki savo šešiolikto į blogą rašyti pagal šiokį tokį planą/tvarkaraštį. Nežinau, ar išdegs, bet reikia išmėginti savo kantrynę.
Taigi...
PIRMADIENIS - aptariu per praeitą savaitę perskaitytą knygą arba įrašą iš savo seno blogo.
ANTRADIENIS - atvirai apie save, savo gyvenimą ir kasdienybę.
TREČIADIENIS - rašau kažką ikvėpta psichologijos paskaitos.
KETVIRTADIENIS - muzikos diena.
PENKTADIENIS- mano jausmai ir išgyvenimai.
ŠEŠTADIENIS - kadangi pasižadėjau sau kiekvieną penktadienį pažiūrėt kokį nors filmą, šeštadienį jo aptarimas.
SEKMADIENIS - savaitės įvykių apžvalga.
WISH ME LUCK.

Truputis mano kasdienybės

Va tarkim šiandien. Atsikėliau pirmą valandą, po milijono keistų sapnų. Nusvirduliavau į virtuvę, pasisveikinau su mama, kuri irgi buvo ką tik prabudus. Pasidariau arbatos ir nuėjau į lovą mokytis istorijos. Parašiau savo liūtukui ir paklausiau, kada jis grįš į Vilnių. Gavau atsakymą, kad jis jau čia, todėl greitai apsirengiau, daviau bučkį mamai ir išlėkiau pro duris. Nusipirkau kavos ir vos spėjau į troleibusą. Atsisėdau, pasileidau muziką ir atsiverčiau "Dievų mišką". Lingavau į muzikos taktą, nesuprasdama ką skaitau, pasiklydusi savo mintyse, kažką svajojau, kažką prisiminiau, vėl skaičiau tą patį puslapį, niūniavau dainą, kol atvažiavau iki Antakalnio žiedo. Persėdau į autobusą. Taip pat nuvažiavau iki Dvarčionių, kur manęs jau laukė liūtukas. Apie kažką šnekėdami nuėjom iki jo namų. Buvo šalta, bet labai jauku. Sušilau tik tada, kai atsigulėm į jo lovą ir pradėjom šnekėtis. After that aš padėjau jam su namų darbais, nors jis dviem klasėm vyresnis už mane. Sutemo. Nusprendžiau, kad laikas judėti namų link. Visą kelią atgal galvojau tik apie jį jį jį jį. Grįžau į šiltus namus, kur mama iškart pašildė man vakarienę ir nespėjus mums pašnekėt aš išlėkiau pas savo nuostabiausiąją. Paplepėjom, išgėrėm arbatos, pasitarėm dėl artėjančio didžiojo mudviejų gimtadienio party ir vėl namo. Dabar aš jau čia, man vėl šalta. Vėl mąstau apie savo liūtuką, apie savo ateitį, apie rytojų, apie šiltą lovą, skaitau istorijos vadovėlį, bet mintys vėl nuklysta prie mylimojo.
Rimtai nebegaliu išmest jo iš galvos. 


Ir rimtai, žiema yra romantiškiausias metų laikas.