Truputis mano kasdienybės

Va tarkim šiandien. Atsikėliau pirmą valandą, po milijono keistų sapnų. Nusvirduliavau į virtuvę, pasisveikinau su mama, kuri irgi buvo ką tik prabudus. Pasidariau arbatos ir nuėjau į lovą mokytis istorijos. Parašiau savo liūtukui ir paklausiau, kada jis grįš į Vilnių. Gavau atsakymą, kad jis jau čia, todėl greitai apsirengiau, daviau bučkį mamai ir išlėkiau pro duris. Nusipirkau kavos ir vos spėjau į troleibusą. Atsisėdau, pasileidau muziką ir atsiverčiau "Dievų mišką". Lingavau į muzikos taktą, nesuprasdama ką skaitau, pasiklydusi savo mintyse, kažką svajojau, kažką prisiminiau, vėl skaičiau tą patį puslapį, niūniavau dainą, kol atvažiavau iki Antakalnio žiedo. Persėdau į autobusą. Taip pat nuvažiavau iki Dvarčionių, kur manęs jau laukė liūtukas. Apie kažką šnekėdami nuėjom iki jo namų. Buvo šalta, bet labai jauku. Sušilau tik tada, kai atsigulėm į jo lovą ir pradėjom šnekėtis. After that aš padėjau jam su namų darbais, nors jis dviem klasėm vyresnis už mane. Sutemo. Nusprendžiau, kad laikas judėti namų link. Visą kelią atgal galvojau tik apie jį jį jį jį. Grįžau į šiltus namus, kur mama iškart pašildė man vakarienę ir nespėjus mums pašnekėt aš išlėkiau pas savo nuostabiausiąją. Paplepėjom, išgėrėm arbatos, pasitarėm dėl artėjančio didžiojo mudviejų gimtadienio party ir vėl namo. Dabar aš jau čia, man vėl šalta. Vėl mąstau apie savo liūtuką, apie savo ateitį, apie rytojų, apie šiltą lovą, skaitau istorijos vadovėlį, bet mintys vėl nuklysta prie mylimojo.
Rimtai nebegaliu išmest jo iš galvos. 


Ir rimtai, žiema yra romantiškiausias metų laikas.