KAS.YRA.LAIMĖ?..

Kas yra laimė?
Vienam laimė - geras pažymys. Kitam - močiutės pagaminti blynai, saulėtas rytas, ar galimybė pamiegoti iki pietų.
Kiekvienas džiaugiamės dėl skirtingų dalykų.
Kiekvienas bent kartą gyvenime turime galimybę pagauti tą tikrąją laimės paukštę.
Vieni griebia už uodegos, kitus ji pati griebia nagais, o laimingiausi sugeba ją valdyti ir skrenda ant jos nugaros.
Per gyvenimą geriausia žengti su šypsena. Nes kaip Tu žiūrėsi į pasaulį, taip jis žiūrės į Tave.
Kaip kartą Viljamas Tekerėjus pasakė - „Pasaulis - tai veidrodis, kuris kiekvienam žmogui rodo jo paties veidą. Susirauk prieš jį, ir jis savo ruožtu niūriai pažvelgs į tave. Juokis iš jo ir su juo, ir jis bus linksmas, malonus tavo draugas.“
Šie žodžiai įstrigo man giliai atminty. Pradėjau gaudyti savo paukštę, pradėjau šypsotis pasauliui ir pajutau jo atsaką man.
***
Tai kas yra toji laimė? Kaip tai pajusti?
Kai atsibundi su šypsena veide ir visai negalvoji apie tai, kokia sunki diena Tavęs laukia - tai jau galima vadinti laime.
Kai pasitinki ir palydi saulę, kai matai jos grožį ir didybę, kai ji visa atsiskleidžia Tau, nejau tai nėra laimė?
Kai Tavo slapta simpatija parodo Tau daugiau dėmesio, kai nuramini verkiantį vaiką, kai praeivis tau nusišypso, o draugas ištiesia pagalbos ranką, nejau TAI nėra laimė?
Visi džiaugiamės dėl skirtingų dalykų, bet visi jaučiame tą patį.
Tą malonią šilumą, kuri užlieja visą kūną. Tą šypseną iki ausų ir vidinį gėrį. Tą norą, kad visi žinotų, kaip gerai Tu dabar jautiesi. Tą norą, kad ir kiti džiaugtųsi.
Kai nori tiesiog rėkte rėkti "Man gera!"...
Tai galime vadinti laime, tiesa?

Įrašas, kurį parašiau lygiai prieš metus, 2011.01.16.
Neslėpsiu, dabar skaitydama jį aš net apsiverkiau. Dabar jaučiuosi kažkokia prislėgta, rodos, pasaulis sukasi nuo manęs. Mano pasaulis. O dabar mano pasaulio centras - vienas žmogus, apie kurį prieš metus dar ne tiek daug ir žinojau. Na kaip, žinojau, pažinojau ir bendravau, bet nemaniau, kad lygiai po metų verksiu galvodama apie jį. Apie jo meilę man ir mano meilę jam.
Keista, prieš metus buvau daug protingesnė. Gebėjau į viską žvelgti su šypsena. Buvau tikra optimistė. Žinoma, vis dar esu tokia. Tik dabar dažniau verkšlenu dėl visko, pavyduliauju visiems ir šiaip esu pikta ragana, kuri nenusipelnė meilės ir kitų supratimo. Noriu būti laimingesnė. Jau kelintas žmogus manęs paklausė, ko norėsiu dovanų gimtadieniui, o aš atsakiau, kad noriu laimės ir meilės. Tada manęs vėl klausia "O tai ko tau trūksta?", betaš vis laikausi savo "Laimės ir meilės". Ir tikrai, ko daugiau reikia? Nieko!
Reikia man vėl išmokti pagauti tą laimės paukštę, kurią gaudžiau prieš metus. Tada man sekėsi daug geriau. Buvau jaunesnė ir naivesnė. Rimtai. Kad ir kaip juokingai tai skamba, bet per pastaruosius metus tiek daug visko nutiko, mano gyvenimas taip smarkiai pasikeitė! Kartais susimąstau, kada aš buvau laimingesnė, prieš metus, ar dabar. Pasirodo, nei tada, nei tada. Prieš metus kankinausi, nes nemylėjau savo vaikino taip, kaip jis norėjo, kad aš jį mylėčiau. Dabar kankinuosi kad myliu savo dabartinį vaikiną per daug.
Ir vėl fuckin' ašaros rieda mano fuckin' skruostais.