Šiandien fotografė paprašė manęs, kad papasakočiau ką nors apie save. Pasakiau, kad mėgstu teatrą, nekenčiu rusų kalbos, myliu rudenį, kad pastarieji pusė metų buvo laimingiausi mano gyvenime.
Dar užsiminiau, kad esu įsimylėjusi. Velniškai įsimylėjusi. Gyvenimą, rudenį, pūvančių lapų kvapą, mandarinus ir vyrą (negaliu vadint jo vaikinu, liežuvis neapsiverčia).
Sakiau jai, kad nors ir pažįstu jį daugiau nei metus, kasdien pamilstu iš naujo, nes kiekvieną kartą, kai jį pamatau, pamatau jame kažką, ko nepastebėjau anksčiau. Dar vieną apgamėlį, naują šypseną, iškritusią blakstieną, kokį nors nežymų randelį, ar net pūką ant megztinio. Tiesą sakant, myliu pūkus ant jo megztinių. Myliu ašarotas jo akis. Myliu jo balsą. Jo švelnias rankas. Jo juoką. Tobulą netobulumą. Bučinius. Tarpupirščius. Krūtinę. Humoro jausmą. Švelnumą. Nepastabumą. Rūpestingumą. Jį visą.
Kai fotografė paparašė manęs, kad papasakočiau ką nors apie save, aš supratau, kad tai velniškai sunki užduotis. Nes nuo pat mano nervų ląstelių iki suskilinėjusių kojų nagų, mano mylimasis yra į mane įsikūnijęs. Ir rodos vietoj to, kad pasakyčiau, kad esu jauna, gyvenimą mylinti mergina, prabilsiu jo balsu ir pasakysiu, kad turiu nuostabiai žydras akis, nemėgstu lietuvių kalbos, rūkančių žmonių, kavos ir arbatą geriu su daug daug cukraus.
Ir aš bijau to, kas bus toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą