Sakyti "keista" būtų kiek per švelnu mano būsenai apibūdinti.
Išėjau, viena. Buvau su draugais, bet jau jaučiau, kad nebegaliu ilgiau taip sėdėti.
Išėjau. Ėjau viena Konstitucijos prospektu, ir, nežinia kodėl, iš mano akių pasipylė ašaros.
Ėjau ir liūdėjau, pati nežinodama, dėl ko. Tiesiog taip buvo. Ir yra. Kažkokia sumauta nuotaika ir niekas nepaaiškins man, kodėl.
Beeinant liūdesį pakeitė nenumaldomas pyktis. Pradėjau bėgti, o veidas buvo visas šlapias nuo ašarų, tušas nutekėjęs, drebėjau iš šalčio, bet man neberūpėjo.
Bėgau, kol praradau visas likusias jėgas. Pasiekusi namus nusivaliau ašaras, giliai įkvėpiau ir prisiminiau, kad turiu vaidinti laimingą.
Kas keisčiausia - aš ir esu laiminga. Labai laiminga. Bet jaučiuosi nesaugi.
Ir viskas, ko man reikėjo, stovint prie namų, tai Jo tvirtas glėbys, Jo apkabinimas.
Galiausiai - jo bučinys, kuris priverstų mane pamiršti viską aplink.
***
Giliai giliai kvėpuoju. Aš kvėpuoju.
Pė. Es. When I am mad, just kiss me.
Pė. Pė. Es. The xx - Islands
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą